Spastiškumas

            Spastiškumas yra raumenų kontrolės sutrikimas, kuriam būdinga kieti, įsitempę raumenys ir negalėjimas valdyti šių raumenų. Taip pat, papildomai gali pasireikšti per stipriais ar per ilgai trunkančiais refleksais. Pavyzdžiui – naujagimis su hiperrefleksišku griebimu gali laikyti savo delną suspaudęs į kietą kumštį. Spastiškumą sukelia sutrikęs signalų perdavimas iš centrinės nervų sistemos raumenims. Šis signalų disbalansas dažniausiai atsiranda sergantiems cerebriniu paralyžiumi, patyrusiems galvos smegenų traumą, insultą, sergantiems išsėtine skleroze ar po nugaros smegenų traumų.

Spastiškumo simptomai

            Spastiškumas vystosi palaipsniui ir savo maksimumą pasiekia smarkiai vėliau nei įvyksta pirminis pažeidimas. Spastiškumas sukelia skausmą ir nenormalią laikyseną, taip pat apsunkina judėjimą, gebėjimą pasirūpinti savimi, bei kita įprasta kasdieninę veiklą. Spastiškumo metu, panašiai kaip mašinoje su prastais stabdžiais, nervai, kurie kontroliuoja raumenų tonusą ir motorinę kontrolę, neperduoda tokio pačio lygio slopinimo raumenimis iš smegenų kamieno, kaip turėtų. Dėl to raumenys tampa hiperaktyvūs, o refleksai perdėtai išreikšti. Į spastiškumo simptomus įeina:

• Padidėjęs raumenų tonusas
• Sustiprėję refleksai
• Nevalingi judesiai, į kuriuos įeina raumenų spazmai (trumpi ar ilgalaikiai raumenų susitraukimai) ir klonusai (serijos greitų nevalingų susitraukimų)
• Skausmas
• Sumažėję funkciniai gebėjimai ir vėluojantis motorinis vystimasis
• Apsunkintas gebėjimas pasirūpinti savimi ir asmenine higiena
• Sutrikusi laikysena
• Kontrauktūros (sutrumpėję raumenys ar sausgyslės dėl ilgalaikio padidėjusio tonuso ar spazmo)
• Kaulų ir sąnarių deformacijos

Spastiškumo metu jaučiamas skausmas gali būti švelnus, jaučiamas lyg paprastas raumens įsitempimas, arba gali būti ypatingai stiprus, nepakeliamas, atsirandantis dažniausiai dėl raumenų spazmo kojose. Spastiškumas taip sukelia apatinės nugaros dalies skausmus, bei sąstingio ir skausmo jausmus aplink sąnarius.

Diagnostika

            Diagnozė dažniausiai nustatoma kliniškai. Įvertinama paciento medicinė istorija, skundai ir simptomai. Gydytojas patikrina kokius medikamentus vartojo pacientas, koks buvo jų poveikis, surenka šeimos anamneze, ar giminėje nebuvo nervinės ar raumeninės kilmės sutrikimų. Atliekama keletą objektyvių neurologinio ištyrimo testų. Tikrinami rankų ir kojų judesiai, raumenų aktyvumas, pasyvių ir aktyvių judesių amplitudė ir įvertinamas gebėjimas pasirūpinti savimi.

 Gydymas

            Spastiškumo gydymui gali būti naudojamas tiek chirurginis gydymas, tiek konservatyvus. Medikamentiniam gydymui vartojami preparatai yra baklofenas (Lioresal), klonazepamas (Klonopin), dantrolenas (Dantrium), diazepamas (Valium), tizanidinas (Zanaflex). Taip pat taikomos ergoterapijos ir kineziterapijos programos, į kurias įeina raumenų tempimai, judesių amplitudės didinimo pratimai, specialių apyrankių naudojimas, kuris gali padėti apsaugoti nuo sausgyslių sutrumpėjimo. Reabilitacija gali padėti sumažinti simptomų sunkumą ar juos stabilizuoti ir apsaugoti nuo progresavimo, pagerinti bendrą paciento funkcionavimą. Dar vienas iš gydymo metodų yra botulino toksino injekcijos, kurios netgi būna veiksmingesnės už oralinius medikamentus, tačiau jos turi ir pavojingą šalutinį poveikį, dėl kurio gali sutrikti rijimas ir kvėpavimas.

            Jeigu konservatyvus gydymas yra neefektyvus, galima taikyti chirurginį gydymą. Yra naudojamos sausgyslių atpalaidavimo operacijos, nervo-raumens jungties perpjovimas, taip pat šiuo metu tiriama giliųjų branduolių stimuliacijos nauda spastiškumui gydyti. Dar vienas, ypač efekyvus chirurginis metodas spastiškumui gydyti yra intratekalinė baklofeno terapija. Tai gydymo metodas skirtas sunkiam spastiškumui kontroliuoti. Šios procedūros metu implantuojama infuzijos sistema, kuri tiekia tikslius Lioresal^® Intrathecal (skysta baklofeno forma) kiekius į intratekalinę ertmę, kateterio ir infuzijos pompos pagalba. Tokiu būdu padidinamas šio vaisto efektyvumas ir užtikrinama geresnė spastiškumo kontrolė.