Tureto sindromas sukelia motorinius arba vokalinius tikus. Pirmasis Tureto sindromą 1885 metais apibūdino Gilles de la Tourette. Manoma jog nuo 1 iš 1000 iki 1 iš 100 žmogus turi šį sindromą, jis pasitaiko keturis kartus dažniau vyrų tarpe, nei moterų. Tureto sindromas yra paveldimas, tačiau kolkas jokių genetinių markerių nėra rasta. Tikų sunkumas yra skirtingas kiekvienam pacientui, dažniausiai pirmieji simptomai pasireiškia 7-10 metų amžiuje ir ūmiausias ligos periodas būna paauglystėje, tačiau kai kuriems tikai gali išlikti ir suaugus. Nedideliam kiekiui pacientų tikai tampa luošinančiais, ypač jei jie sukelia save žalojančius judesius ar pasisakymus, kurie trukdo socialinei integracijai. Paprastai ši liga nėra gydoma, jeigu ji nesukelia didelių sunkumų sergančiajam. Psichoterapija ir medikamentai yra pagrindiniai gydymo būdai. Dažniausiai naudojami medikamentai yra prieštraukuliniai, antidepresantai, vaistai mažinantys nerimą ar dopamino blokatoriai. Suaugusiems, kuriems tikai išlieka ir yra ypatingai sunkūs ir luošinantys, bei nėra atsako į gydymą, gali padėti giliųjų branduolių stimuliacija. Yra ištirta keletą giliųjų branduolių stimuliacijos taikinių galvos smegenyse ir atlikta studijų su nedideliu pacientų kiekiu, sergančių Tureto sindromu.

Plačiau apie Tureto sindromą

Tureto sindromas yra neurologinis sutrikimas, sukeliantis pasikartojančius, stereotipinius, nevalingus motorinius ir balsinius tikus. Šis sindromas yra pavadintas pagal prancūzų gydytoją Georges Gilles de la Tourette, kuris pirmasis 1885 metais apibūdino šį sindromą, kurio sirgo 86 metų kilminga prancūzė.
Pirmieji Tureto sindromo simptomai dažniausiai pastebimi vaikystėje, 3-9 metų vaikams. Tureto sindromas berniukams pasireiškia 3-4 kartus dažniau negu mergaitėms. Nors Tureto sindromas yra lėtinė liga, kuri tęsiasi visą gyvenimą, daugumai sergančiųjų sunkiausius tikus patiria ankstyvoje paauglystėje, vėliau jie sumažėja, tampa ne tokie išreikšti suaugus.

Priežastys

Nors šiuo metu Tureto sindromo priežastys nėra žinomos, dabartiniai tyrimai rodo jog jis gali būti susijęs su pakitimais tam tikrose galvos smegenų zonose (pamato mazguose, priekinėse skiltyse ir žievėje), neuronų tinklais jungiančiais šias zonas ir neurotransmiteriais (dopaminu, serotoninu, bei noradrenalinu), kurie padeda palaikyti ryšį tarp neuronų. Taip pat moksliniai tyrimai atlikti su šeimomis ir dvyniais rodo ir galimą ligos paveldimumą. Tačiau vaikai gali ir nesusirgti Tureto sindromu, net ir turėdami genetinį polinkį.

Simptomai

Tikai yra klasifikuojami į paprastus ir sudėtingus. Paprasti tikai yra staigūs, trumpi, pasikartojantys judesiai kurie apima keletą raumenų grupių. Dažniausi paprastieji tikai yra akių mirkčiojimas arba kitokie akių judesiai, įvairios veido grimasos, gūžtelėjimas pečiais, galvos ir pečių trūkčiojimai. Šnopavimas, krenkšėjimas, prunkštimas gali būti paprastieji vokaliniai tikai. Sudėtingi tikai apima daug raumenų grupių ir gali sukelti veido grimasas su galvos ir pečių trūkčiojimas. Jie gali atrodyti net valingi, kaip pavyzdžiui: daiktų lietimas, strykčiojimas, šokinėjimas, lankstymasis. Vokaliniai sudėtingi tikai gali pasireikšti lojimu, urzgimu, kosuliu, žodžiais ar frazėmis. Labiausiai trikdantys žmogaus veiklą tikai pasireiškia savęs žalojimu, pavyzdžiui smūgiavimu sau į veidą, bei keiksmažodžių ar kitų žmonių frazių kartojimu. Tačiau šie atvejai yra reti ir pasireiškia 10-15% sergančiųjų Tureto sindromu. Kartais tikai pasireikia labai stipriu poreikiu atlikti tam tikrą veiksmą, kuris nepraeina kol žmogus neatlieka to tiko. Tikai dažniausiai padažnėja ir pasunkėja esant stipriems emociniams susijaudinimams ir sumažėja ramybės metu ar susitelkus į tam tikrą veiklą. Kai kurie aplinkos veiksniais gali provokuoti tikus, pavyzdžiui: siaura apykaklė gali provokuoti kaklo tikus, ar išgirstas panašus garsas gali sukelti vokalinį tiką. Tikai neišnyksta miego metu, bet smarkiai sumažėja.
Tikai su laiku keičiasi, kinta jų dažnis, pobūdis, lokalizacija ir sunkumas. Pirmieji simptomai dažniausiai apima galvą ir kaklą, vėliau jie gali progresuoti apimti liemenį ir galūnes. Motoriniai tikai dažniausiai pasireiškia pirmiau nei vokaliniai, o paprastieji pirmiau nei sudėtingi tikai. Pats sunkiausias ligos periodas būna ankstyvojoje paauglystėje, vėliau simptomai aprimsta ir tampa nebe tokie išreikšti vėlyvojoje paauglystėje ir suaugus. Maždaug 10-15% sergančiųjų tikai gali progresuoti ir suaugus, turėti sunkią eigą, bei sukelti invalidumą.

Diagnozavimas

Tureto sindromas diagnozuojamas jeigu motoriniai ir vokaliniai tikai tęsiasi ilgiau negu metus. Gretutiniai neurologiniai ir psichiatriniai sutrikimai gali padėti gydytojams diagnozuoti Tureto sindromą. Neretai paprasti tikai klaidingai palaikomi kitais sutrikimais. Netipinių ligos formų pasireiškimas ypač sunkiai diagnozuojamas. Nėra jokių laboratorinių ar radiologinių tyrimų galinčių patvirtinti diagnozę. Kartais magnetinio rezonanso, kompiuterinė tomografija ar elektroencefalografija gali padėti atmesti kitas patologijas galinčias sukelti panašius simptomus. Neretai diagnozė nustatoma jau kurį laiką sergant Tureto sindromu. Esant silpnai išreikštiems tikams dažnai kreipiamasi ne į tą specialistą, pavyzdžiui dėl mirksėjimo ar nosies šnirpštimo kreipiamasi į oftalmologą ar alergologą, dėl alergijos. Dažnai pacientai ar jų tėvai patys nustato diagnozę sužinoję apie Tureto sindromą.

Gydymas

Kadangi daugumai tikai nesukelia didelių sunkumų, medikamentinio gydymo neprireikia. Tačiau tiems, kurių tikai trukdo normaliam funkcionavimui, gali būti taikomas medikamentinis gydymas. Dažniausiai vartojami vaistai tikų slopinimui yra neuroleptikai. Deja nėra vaistų, kurie vienodai padėtų visiems žmonėms ar visiškai panaikintų simptomus. Taip pat neuroleptikai turi ir šalutinį poveikį, kurio galima išvengti pradedant gydymą palaipsniui, bei mažinant dozę atsiradus nepageidaujamiems reiškiniams. Yra ir daugiau vaistų grupių naudojamų Tureto sindromui gydyti. Taip pat psichoterapija gali veiksmingai sumažinti tikus, bei padėti prie jų prisitaikyti. Sunkia ligos forma sergantiems žmonėms gali padėti gilioji smegenų stimuliacija.